Vis dar lovoje. Viena ranka laiko kavą, kita – cigaretę, pro langą skverbiasi rytinė šviesa, norėjo jis to ar ne. Jis žvelgia į dieną taip, tarsi ši jam būtų skolinga atsiprašymą.
Jis dar nesikelia. Kava net neįpusėta. Kad ir kas turėtų nutikti ten lauke, gali palaukti lygiai tiek, kiek užtruks šis puodelis.
Visiems pasitaiko rytų, kurie prasideda taip – ne liūdnai, ne piktai, tiesiog nepasiruošus. Pasaulis jau gyvena, o tu vis dar sėdi lovos krašte, spręsdamas, ar dalyvausi šiandien.
Šilta gintarinė šviesa pro langą čia atlieka didelį darbą – likusi kambario dalis yra tik šešėliai ir susiraukšlėjusios paklodės. Yra 7 ryto arba 11 valanda, neįmanoma pasakyti, ir tai iš tiesų nesvarbu.
Tas iš serijos, kuris gyvena virtuvėje. Arba ant sienos, į kurią žiūri laukdamas, kol užvirs kava.
