Gulėjo ant žolės. Artinosi lietus. Cigarete dūmijo. Viena akis pusiau atmerkta stebėjo, kaip audra slenka, tarsi tai būtų kažkieno kito problema.
Jis nėjo vidun. Būtent tame ir esmė.
Yra kažkas tokio, kai guli lauke, orui subjurus, ir tiesiog leidiesi jam vykti – ne dramatiškai, ne palūžus, tiesiog antradienis. Maži balti žiedeliai vis dar darydami savo darbus aplink jį. Dūmai kyla į debesis, tarsi ten jiems ir vieta.
Šis paveikslas atrodo skirtingai, priklausomai nuo to, kokia buvo tavo savaitė.
Tamsi, nuotaikinga paletė – audros pilkumo, gilios juodos spalvos, tas specifinis žalios atspalvis, kuris pasirodo tik prieš lietų. Atspausdintas kraštovaizdis ant matinio popieriaus, pakankamai platus, kad užpildytų sieną labai specifiniu jausmu.
